Pekino antys

ŠIUO METU JOKIŲ ŪKINIŲ GYVŪNŲ NEAUGINAME.

Mūsų ūkyje šalia kitų paukščių auga ir antys. Pasirinkome auginti pekino antis kadangi tai atsparūs ir nereiklūs mėsiniai paukščiai. Įtakos turėjo ir tai, kad antys nepuldinėja vaikų kaip tarkim kalakutai, jų mėsa nėra sausa ir pabodusi kaip vištiena. Skerdienos išeiga apie 2 kg iš paukščio, o tai labai tinka vakarienei su svečiais arba sotiems šeimyniniams sekmadienio pietums. Kepama ar troškinama antis skleidžia nuostabų aromatą. Kepant antį išsiskiria daug riebalų kurie susimaišę su sultimis savaime tinkami kaip padažas bulvėms. Bulvių plokštainis (kugelis) su antienos gabaliukais gaunasi kvapnus ir minkštas. Paštetas pagamintas iš ančių kepenėlių ir skrandukų gardus ir idealiai tinkamas pusryčiams su šviežia duona.

Auginame paukščius stengdamiesi sukurti jiems “antiškas“ sąlygas. Todėl mūsų antys maudosi prūde ir ganosi žolėje. Daug lakstydamos antys nebūna per riebios kaip kartais pasitaiko su pirktomis parduotuvėje.

DSCF9744

 

Vilnonės Mangalica kiaulės

 

ŠIUO METU JOKIŲ ŪKINIŲ GYVŪNŲ NEAUGINAME.

DSCF1282

2143Mangalica yra žoliaėdė kiaulių rūšis, nereikli pašarui. Vasarą kiaulės racioną sudaro žolė, šakniavaisiai, vaisiai, rudenį po derliaus nurinkimo likučiai laukuose, žiema šienas, miežiai ir kt. Kiaulės atsparios ligoms ir oro sąlygoms. Dėl savo storos vilnos jos net žiemą gali ganytis ir gyventi nešiltintose pašiūrėse bei lengvai perneša šaltį iki – 300 C.  Laisvai ganomos svorį priauga lėčiau nei kompleksuose auginamos kiaulės ir skersti tinkamos būna tik po 12-14 mėnesių. Paskutiniu metu jos itin išpopuliarėjo Europoje. Vieni jas augina nes yra pasiilgę savo užauginto ekologiško maisto kurio skonis būtų toks kaip gaminamo senovės kaime, kiti jas laiko tiesiog kaip egzotiškus kolekcinius gyvūnus. Pasak kai kurių šaltinių Mangalica kiaulių mėsoje yra nesočiųjų riebalų šalinančių iš kraujo cholesterolį. Taip pat jų mėsos struktūra, dėl įsiterpusių riebalinių ląstelių, yra ypatingai tinkama vytinimui nes brandinama laikui bėgant neperdžiūna kaip įprasta kiauliena. Kumpis gali būti vytinamas ir brandinamas iki 3,5 metų. Dėl šios savybės Mangalica mėsa vertinama Ispanų kur vytintas kumpis  ypač mėgstamas.

Atsiradimo istorija

19 a vidurio Dunojaus žemumose buvo išvesta tipinė lašininė kiaulių veislė Mangalica. Dėka savo nereiklumo priežiūrai, greitu svorio prieaugiu ir geru lašinių santykiu nuo 19 a vidurio iki 1950 m. ši veislė buvo pati populiariausia Vengrijoje. Jos lašiniai, šoninė ir saliamis turėjo paklausą Europos turguose, todėl tuo metu veislė teisėtai turėjo pasaulinį populiarumą.

Veislės vystymosi laikotarpiu pagrindinis kiaulių veislininkystės tikslas buvo šlapių pelkėtų ganyklų ir miškų išnaudojimas. Tuo metu buvo įvairių „bruzgynų tipo“ kiaulių veislių, rytiniame didžiosios Vengrijos lygumos pasienyje buvo išvesta didelė, raudono kailio Szalontai veislė. Šioms veislėms buvo būdingos tokios savybės kaip lėtas augimas, maža skerdienos išeiga, kieta mėsa ir mažas kiekis žemos kokybės šoninės. Jų privalumai buvo atsparumas ligoms ir oro sąlygoms. Kadangi šios veislės ne itin skyrėsi nuo laukinių šernų, jos galėjo greitai bėgioti, kandžiotis todėl jų veisimas Karpatuose buvo nelengvas darbas.

Pusiau laukinės bandos ištisus metus klaidžiodavo po miškus ir ganyklas, paršavedės vesdavosi savadarbiuose guoliuose. Paršeliai nuolat sekiodavo motiną, skurdžiose ganyklose užaugdami į stambias kiaules, žiemodavo po atviru dangumi, maistą susirasdavo laukuose atkasdamos vaisių likučius ir giles. Šitaip kiaulės priaugdavo ne itin daug svorio ir tinkamos skerdimui tapdavo tik sulaukusios 2 metų.

Svoris priaugdavo dažniausiai nuo gilių ir šaknų kuriuos kiaulės rinkdavo gana dideliuose miškų ir pievų plotuose. Pasitaikydavo, kad dešimtadalis pelno už bandą atitenkantis miško savininkui sudarydavo didesne pinigų dalį nei iš medienos ruošos.

Pagal tų metų prekybos praktiką, pietuose užaugintos didelės kiaulių bandos besimaitindamos pakeliui randamu maistu būdavo genamos per Dunojaus ąžuolų giraitės į Austrijos ir Čekijos miestus.

Su laiku keitėsi ūkininkavimo papročiai, buvo įdirbama vis daugiau žemės, auginama daug kukurūzų ir tai įnešė nemažai permainų ir kiaulių auginime. Dėl prekybos pokyčių padidėjo aukštos kokybės lašinių ir mėsos poreikis. Padidėjus žemdirbystės mastams kiaulės imtos auginti nedidelėmis bandomis mažuose ūkeliuose šeriant jas kukurūzais. Senosios veislės tokios kaip Bakonyi ir Szalontai imtos kergti su Serbiškaja Sumadia. Palaipsniui keitėsi gyvūnų išvaizda ir buvo išvestas lašininis tipas. Lėtai augančių veislių paršavedes kergdavo su naujojo tipo kuiliais. Tokiu būdu išvestos kiaulės priaugdavo svorio greičiau už senąsias. Vienas iš pirmūnų šioje srityje buvo erchercogas Jozefas iš Arado apskrities

1830 m. Belgrado apylinkėse erchercogas dovanų gavo banda Sumadia veislės kiaulių iš kunigaikščio Milošo Obrenovičiaus bandos. Ši veislinė banda įgavo gerą reputaciją ir įnešė ženklų įnašą į naujos Vengriškosios Mangalicos veislės vystymąsi.

Tuo metu viduržemio jūros pakrantės regione ir  teritorijoje nuo balkanų iki Vengrijos aukštikalnių buvo išvesta daug  gauruotų kiaulių veislių. Jų pagrindu buvo išvesta Mangalica kurią nuo 1860 metų veisdavo tik tuose regionuose kur augindavo kukurūzus.

Balta Mangalica buvo populiariausia tačiau pasitaikydavo ir kitų: juodo, „kregždutės“, raudono, pilkai rudo ar „laukinio“ atspalvio.

Rūšys

Šiuo metu atkurtos trys pagrindinės Mangalicų rūšis tai balta, raudona ir „kregždutės“. Vengrijos Nacionalinė Mangalica veisėjų asociacija rūpinasi šios veislės grynakraujiškumo išsaugojimu. Kitų atspalvių mangalicų atkūrimas veisėjams yra rimta užduotis.

Pagrindiniai baltų ir raudonų mangalicų veislės požymiai yra:

garbanotas kailis kuris vasarą gali šiek tiek išsišerti ir patiesėti, o žiema tampa itin gauruotas,

kailio spalva vientisa be juodų ar tamsių galiukų,

stora uodega,

tamsi oda ant galūnių ir natūralių kūno ertmių t.y. šnervės, ausys, speniai, kanopos tamsus, kailis aplink akis,

oda rudoka pigmentuota.

Mangalica veislė buvo išvesta kaip lašininė veislė greitai priauganti svorio. Pasaulio rekordas yra Mangalica užauginta iki 500 kg. tačiau ji buvo auginama tyčia siekiant rekordo. Paprastai šios kiaulės skerdžiamos 100-120  kg. bekoniukai jei norima mėsos ir 200-250 kg. jei norima daugiau lašinių. Mangalicų kaulai nors ir lengvi tačiau labai tvirti ir pritaikyti atlaikyti greitą svorio padidėjimą. Ypatingai tvirta kaulinė struktūra išsivysto kai gyvūnai gali laisvai ganytis. Rujoti pradeda ir kergtis gali jau nuo 5 mėnesio, kuiliukai nuo 6. Vedasi vidutiniškai po 5,5 paršelio. Lyginant su kitomis veislėmis tai nėra labai geras rodiklis tačiau tai nutiko selekcijos eigoje kai desperatiškai buvo siekiama kuo didesnio mėsos ir lašinių priaugo paliekant regeneraciją kaip antraeilį dalyką. Tačiau nežiūrint to Mnagalicos yra rūpestingos, stabilios psichikos ir charakterio mamos.

Mangalica kiaulės plačiai naudojamos ir tolimesniam kryžminimui. Ukrainoje labai populiari Mangalų veislė kuri skerdžiama kai pasiekia 300 kg. ir pasak šaltinių beveik visa skerdiena yra mėsa, o ne lašiniai. Ši veislė gaunama kryžminant Vengrišką Mangalica su Ukrainos stepine kiaule.  Taip pat Mangalicos kryžminamos Vietnamo ar tradicinėmis mėsinėmis kiaulių veislėmis.

DSCF9405

Mangalica (mangalitsa, mangalitza, mangalitca)

Mangalica (mangalitsa, mangalitza, mangalitca)

Mangalica (mangalitsa, mangalitza, mangalitca)

Mangalica (mangalitsa, mangalitza, mangalitca)